Literatūra

Literatūra > Barokas

Servantesas

Migelis de Servantesas Saavedra (Miguel de Cervantes Saavedra) gimė 1547 m. Madrido provincijos Alkala de Enareso miestelyje. Jis buvo ketvirtas vaikas neturtingo karo gydytojo šeimoje. Gausi šeima gyveno gana skurdžiai. Ieškodami geresnio gyvenimo, jie kėlėsi iš miesto į miestą, kurį laiką gveno Vlajadolide – tuometėje Ispanijos sostinėje. Apie Servanteso vaikystę žinoma nedaug. Spėjama, kad jis galėjo lankyti jėzuitų mokyklą.
Spiriamas skurdo, Servantesas patraukė į Italiją, kur 1569 m. tapo kardinolo Džulijo Akvavivos (Giulio Acquaviva) palydovu. Ilgai neištvėręs šioje tarnyboje, pasisamdė kareiviu jūrų ekspedicijoje, kurią Ispanijos karalius ruošėsi siųsti prieš turkus, dar vadinamus maurais. 1571 m. garsiajame Lepanto mūšyje Servantesas buvo sužeistas, jam suparalyžiavo kairiąją ranką, bet jis ir toliau dalyvavo įvairiose kovose Sicilijoje, Sardinijoje ir Neapolyje. Už parodytą drąsą ir atkaklumą Ispanijos karaliui buvo pasiųstas prašymas suteikti Servantesui aukštesnį karininko laipsnį. 1575 m. su šiuo raštu kareivis Servantesas patraukė tėvynės link.
Laivą, kuriuo jis keliavo į Ispaniją, Viduržemio jūroje užpuolė Alžyro piratai ir Servantesas pateko į nelaisvę. Radę karaliui siunčiamą laišką, piratai manė jį esant svarbiu žmogumi, todėl pareikalavo už jį didelės išpirkos (500 auksinių dukatų). Skurdžiai gyvenanti šeima tokios išpirkos sumokėti negalėjo. Per penkerius nelaisvėje praleistus metus, jis keturis kartus bandė pabėgti, bet vis nepavykdavo. 1580 m. šiaip taip surinkusi pinigus, šeima, padedama vienuolių, išpirko belaisvį.
Grįžęs į tėvynę Servantesas apsigyveno Madride – naujoje Ispanijos sostinėje. Ten bendravo su poetas, pats ėmė rašyti patriotines dainas, romanus. Sukūrė šeimą, tačiau skurdas privertė ją palikti ir keliauti ieškoti uždarbio. Dirbo Nenugalimosios Armados (didžiulio Ispanijos karaliaus Pilypo II laivyno) maisto išteklių komisaru, po to – mokesčių rinkėju; šios tarnybos laikotarpiu tris kartus buvo apkaltintas valdiškų pinigų išeikvojimu. 1602 m. sėdėdamas kalėjime pradėjo rašyti knygą apie narsųjį bajorą Don Kichotą. 1605 m. Madride išspausdinama pirmoji dalis Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis (El ingenioso hidalgo don Quijote de la Mancha). Nors per metus išėjo net šeši knygos leidimai, turtų rašytojui jie nesukrovė.
1614 m. pasirodė melaginga antroji Don Kichoto dalis, kurios autorius pasirašė Alonso Fernando de Aveljanedos pseudonimu. Suklastotas Don Kichoto nuotykių tęsinys neprilygo originalui. Po metų Servantesas išleidžia savo antrąją knygos dalį Išmoningojo riterio Don Kichoto Lamančiečio antra dalis (Segunda parte del ingenioso caballero don Quijote de la Mancha). Joje pasakojama ir tai, kaip pats Don Kichotas bei jo ginkalnešys sužino apie neteisingai jų nuotykius nušviečiančią knygą.
Servantesas mirė Madride 1616 m. balandžio 23 d., tais pačiais metais kaip ir Šekspyras (Shakespeare). Jo kapas nežinomas.
Servantesas gyveno paradoksaliu laiku: XVI a. pabaiga–XVII a. pradžia – Ispanijos literatūros „aukso amžius“, bet katastrofiškas valstybės istorijos laikotarpis. Šalyje viešpatavo absoliutizmas (aukščiausioji valdžia priklausė karaliui) ir katalikiškos bažnyčios valdžia. 1556 m. karūnuojamas Pilypas II, Ispanija pasiekusi savo galybės viršūnę, bet matyti pirmieji jos griuvimo pėdsakai: šalį ima alinti katalikų ir naujas idėjas skelbiančių protestantų religiniai karai, prasidėjo didelė emigracija į Ameriką (karalienės Izabelės finansuojama Kristupo Kolumbo ekspedicija 1942 m. atranda Ameriką), kurios vienas tikslų buvo krikščionybės skleidimas, o kitas – greitas pralobimas ir išgarsėjimas Naujajame Pasaulyje. Greito pralobimo dvasia užsikrėtusiame krašte beveik nebeliko žemę dirbančių ir prekyba užsiimančių žmonių. Buvusi viena galingiausių Europos imperijų XVII a. pradžioje prarado savo galybę ir įtaką Europos politiniam gyvenimui. Tačiau žlungant imperinei galybei, suklesti Ispanijos menai ir literatūra. „Aukso amžiaus“ Ispanijos literatūroje formuojasi nauji poezijos ir prozos žanrai: šalia renesansinio riterių romano atsiranda pastoralinis, šelmių, maurų, bizantinis romanai, suklesti dramaturgija, randasi naujos teatro formos. Šiems pokyčiams įtakos turėjo žymus teatro meistras Lopė de Vega (Lope de Vega). Greta literatūros klesti skulptūra, architektūra, dailė. Ispanijos karalių rūmuose dirba žymūs dailininkai El Grekas (El Greco), Mikelandželas Karavadžas (Michelangelo Merisi da Caravaggio), Diegas Velaskesas (Diego Velázquez).
Servanteso Don Kichotas – vienas didžiausių Renesanso literatūros kūrinių, įrašantis autorių į vieną gretą su kitais garsiais renesansinės literatūros kūrėjais: Frančesku Petrarka (Francesco Petrarca), Džovaniu Bokaču (Giovanni Boccaccio), Erazmu Roterdamiečiu, Fransua Rablė (François Rabelais), Nikolu Makiaveliu (Niccolò Machiavelli). Tačiau Don Kichotas buvo sukurtas Renesanso ir Baroko sandūroje, todėl jame, ypač antroje jo dalyje, nemažai ir Barokui būdingų bruožų: ryškios tikrovės – iliuzijos, sapno – budrumo, gyvenimo – išmonės, melo – tiesos priešpriešos.
Skirtingais amžiais Don Kichotas buvo įvairiai vertinamas ir interpretuojamas. XVII a. akcentuotas juokingumas, absurdiškumas, buvo sakoma, kad tai labai juokinga knyga, joje išjuokiama atgyvenusi riterių „profesija“. XIX a. pirmoje pusėje buvo manoma, kad romanas išreiškia amžiną žmonijos entuziazmą – didelį dvasios pakilimą, įkvėpimą, džiaugsmą. Don Kichotas buvo amžino žmogaus veržimosi į tiesą ir teisingumą simbolis, vertinamas tiek nepaprastas jo tikėjimas savais idealais, tiek pasiaukojimas siekiant jų. Tuo tarpu XIX a. antroje pusėje pabrėžiama, kad ši knyga apie žmogaus bejėgiškumą, realybės pojūčio praradimą. XX a. interpretacijose svarbiausia Don Kichoto savybe laikomas nenoras taikytis su tokiu gyvenimu, koks jis yra, ir jo nepalaužiamas siekis bet kokia kaina keisti pasaulį.
Dviejų tomų knygos ašis – Don Kichoto ir Sančo Pansos kelionės bei nuotykiai. Riterinių romanų prisiskaitęs baronas Alonsas Kichana įtikėjo, kad tuose romanuose rašoma tiesa, ir nusprendė pats tapti Don Kichoto vardu pasivadinusiu riteriu. Širdies dama pasirinkęs valstietę iš gretimo kaimo, kurią pavadino Dulsinėja Tobosiete, o ginklanešiu prisikalbinęs valstietį Sančą Pansą, jis patraukė ieškoti nuotykių: kautis su piktaisiais burtininkais ir milžinais, vaduoti užkerėtų princesių, užstoti silpnuosius, kovoti už tiesą ir gėrį, – daryti tai, ką darė riteriai jo skaitytuose romanuose. Taip Don Kichotui ir jo palydovui nutinka patys keičiausi nuotykiai: Don Kichotas kaunasi su vėjo malūnais – tariamais milžinais, su avinų banda – tariama priešų kariauna; gelbėdamas į nelaisvę patekusią princesę, užpuola keliu riedančios damos karietą; išlaisvina į galeras varomus katorgininkus, kaunasi su liūtais... Šypseną keliančią riterio ir jo ginklanešio porą savo pilyse priima kunigaikščiai ir didikai, kurie juokiasi ir linksminasi iš jų. Pralaimėjus specialiai jam surengtą dvikovą, Don Kichotui tenka grįžti namo, prižadėjus metus nebūti riteriu klajūnu. Namie, atgavęs protą, jis ir miršta.
Įdomu, kad nuo I dalies IX skyriaus Don Kichoto nuotykių istorija pateikiama kaip arabų (mauro) istoriko Sido Hamado ben Inhalio pasakojimas, kurį knygos autorius neva atsitiktinai radęs. Taigi Don Kichotas pasirodo ne kaip Servanteso kūrinys, o kaip rastas rankraštis. Iš tiesų po Sido Hamado ben Inhalio vardu slepiasi Servanteso pavardė: arabiškai „inhal“ būdvardis padarytas iš daiktavardžio „eggel“ – „elnias“; ispaniškai šis žodis skamba „cerventes“. Pasislėpdamas už arabų kilmės (mauro – didžiausio to meto Ispanijos priešo, pagonio ir dar istoriko!) autoriaus, Servantesas priverčia skaitytoją abejoti pasakojamos istorijos teisingumu ir rimtumu, priimti istoriją kaip pokštą.
Romane aptiksime epinės poemos, riterių romano, šelmių romano ir pastoralinio romano bruožų: iš riterių romano perimta aistra nuotykiams, žygdarbiams, idealizuotos meilės vaizdinys, iš šelmių romano perimtas kasdieniško žmogaus vaizdavimas ir pašaipus pasakojimo tonas, iš pastoralinio romano – sentimentalios idealizuoto piemenų gyvenimo, meilės istorijos.
Pirmą kartą į lietuvių kalbą romaną išvertė Pulgis Andriušis, 1942 m. buvo išleisti abu tomai. 1995 m. pasirodė naujas vertimas, kurio autorius – Valdas Petrauskas. Verta paminėti, kad Don Kichoto motyvais sukurta daugybė meno kūrinių: paveikslų, skulptūrų, dramų, filmų, muzikos kūrinių. Don Kichotas tapo „amžinuoju įvaizdžiu“, tokiu kaip Prometėjas, Antigonė, Faustas ir Hamletas. Donkichotizmo motyvų randame ir lietuvių literatūroje, pvz., Jono Aisčio eilėraštis „Hidalgo“ ar Tomo Venclovos – „Hidalgo“.

Aušra Martišiūtė-Linartienė, Jurgita Katkuvienė

Literatūra

Servantesas

Ar žinote, kad...